Daugiau nei mėnesį trunkantis Rusijos karas Ukrainoje palietė ir Lietuvos verslą, kuris susiduria su naujais, dar nematytais iššūkiais. Lyderystės mokymuose ne kartą esu girdėjusi, kad krizių metu nėra kada tartis, reikia greitai priiminėti sprendimus ir juos vykdyti. Šiandieninė situacija naikina šį įsitikinimą. Dabar lyderiai labiau nei bet kada turi nebijoti klysti, būti empatiški ir atviri.
Rodos, dar taip neseniai mokėmės prisitaikyti prie pasaulį užklupusios pandemijos, uždariusios mus visus namuose. Šiandien jau turime naują krizę. Nors karo Ukrainoje poveikis iš dalies į ją panašus – matome daug nežinomybės ir neapibrėžtumo dėl ateities, tačiau žmonių emocijos ir reakcijos yra kitokios.
Užklupus pandemijai žinojome, kad mokslo dėka už metų ar dvejų rasime išeitį. Tuo pačiu dauguma įmonių sugebėjo adaptuotis prie pasikeitusių sąlygų, rado daug galimybių pažangai. Verslas kėlė savo veiklą į skaitmeninę erdvę, išmoko dirbti hibridiniu būdu, kūrė naujus produktus ir paslaugas.
Vykstant karui situacija yra visiškai kitokia. Pirmiausia, niekas nežino ir negali nuspėti, kada ir kaip viskas baigsis. Antra, moralinis smūgis žmonėms yra didesnis. Pandemijos metu daugeliu atžvilgiu stebėjome žmonijos susitelkimo, mokslo žingsnį į priekį, ieškojome naujų verslo galimybių. Dabartinėje krizėje galimybių nėra. Dabartinė krizė – tai milžiniškas civilizacijos žingsnis atgal, o iš karo zonos mus pasiekiantys vaizdai tą suvokimą kaskart patvirtina.
Tokiame kontekste visi mūsų darbai, kurie tiesiogiai nepadeda Ukrainai, atrodo beprasmiai. Jei pandemijos metu daugeliui Lietuvos įmonių kilo nemažai techninių ir logistinių iššūkių, tai prasidėjus karui jų vietoje radosi naujų ir kur kas didesnių.
Vienas jų – savęs motyvavimas. Mes, vadovai, veiklos kokybę matuojame skaičiais, tačiau dabar to negana. Šiandien mes, kaip verslas, esame ne tik tam, kad pasiektume savo tikslus, bet ir tam, kad padėtume Ukrainai laimėti. Karas mobilizavo ne tik žmones, bet ir verslą, išryškino papildomą verslo vaidmenį visuomenėje.
Dar vienas iššūkis – darbuotojų motyvacija. Jei pandemijos metu pagrindinis juos kamuojantis klausimas buvo, ar verslas išsilaikys ir manęs neatleis, tai šiandien daugelis galvoja: ką aš darysiu, jei karas persikels čia?
Aš, kaip vadovė, pirmiausia jaučiu atsakomybę už tai, kaip žmonės jaučiasi. Šiandieninėje situacijoje svarbu, kad darbuotojai ir toliau mėgautųsi tuo, ką jie daro. Todėl, jei nebeįmanoma tęsti kasdienės veiklos, verta prisiminti strateginio laikotarpio ar šių metų planą ir daryti tuos darbus, kuriems karas neturi įtakos. Būdami užimti žmonės vėl įgauna motyvacijos, įsitraukimas į veiklą mažina nerimą dėl ateities.
Prasidėjus karui, darbų prasmės suvokimas buvo nustumtas į antrą planą – kam rūpi dokumentų ruošimas, kai žmonės kiekvieną minutę žūsta? Todėl tapo svarbu stiprinti suvokimą, kad kurdami vertę šioje įmonėje galėsime visi kartu padėti Ukrainai laimėti karą. Vos prasidėjus karui ėmėmės konkrečių veiksmų ir pagalbą nuo karo nukentėjusiems žmonėms teikiame iki šiol. Aiški organizacijos pozicija karo akivaizdoje stiprina bendrystės jausmą. Nors ne kiekvienas galime imti ginklą į rankas ir kovoti už Ukrainos laisvę, tačiau galime rasti būdų kovoti savo karą.
Trečias iššūkis – sprendimų priėmimas dar didesnėje nežinomybėje. Pandemija buvo puiki mokykla, kaip veikti neapibrėžtomis ateities sąlygomis. Ji mus išmokė, kad turime gebėti prisitaikyti prie bet kokios situacijos ir greitai persiorientuoti. Šiandieniame pasaulyje nebėra nieko pastovaus ir stabilaus, todėl sėdėjimas ir laukimas, kol viskas praeis, nėra tinkamas kelias. Negalime laukti, kol karas pasibaigs, nes galbūt jis tęsis 10 metų. Turime priiminėti sprendimus, nors nežinome, kas įvyks už savaitės. Turime turėti kelis ateities scenarijus ir atvirai juos aptarinėti su komanda. Svarbiausia išmokti gyventi šioje realybėje, o mokėjimas veikti pokyčio situacijoje labai sustiprina tiek patį verslą, tiek kiekvieną žmogų.
Visus šiuos iššūkius nugalės tie vadovai, kurie bus lankstūs ir nebijos klysti. Tie – kurie bus empatiški, į kiekvieną darbuotoją žiūrės, kaip į individą, o ne į kategoriją, apsups save komandos nariais ir jų klausysis. Niekuomet nepritariau žmonių skirstymui pagal įvairias metodikas į tam tikras „lentynas“. Mano nuomone, tai labai suprimityvina požiūrį į žmogų. Prasidėjęs karas dar aiškiau parodė, kad kiekvienas turime kitokį krizės toleravimo lygį, priklausantį tiek nuo mūsų jautrumo lygio, tiek nuo asmeninės patirties ir šeimos situacijos.
Kad ir kaip besistengsime, geresnio lyderystės etalono, nei dabar matome Ukrainoje, nerasime. Volodymyras Zelenskis demonstruoja, kaip toli gali nuvesti komandos narių palaikymas, nuolatinis buvimas bendrystėje ir aiški komunikacija. Ir jei iki šiol vadovavimas iš galios pozicijos nieko nestebino, Rusijos pavyzdys dabar aiškiai parodo, kokia tai atgyvena. Tokia lyderystė neturi ateities ir dėl to man nekyla klausimų, kas laimės šiame kare.